Jau nuo antikos laikų kvapieji augalai saugodavo nuo infekcinių ligų. Pats ryškiausias pavyzdys – tai nuo viduramžių iki 17 šimtmečio pabaigos Europoje vilnijusios maro bangos. Daug rašytinių šaltinių liudija apie žmones, dirbusius su kvapiaisiais augalais ar aliejais ir išvengusiais maro, kai kiti aplinkui nuo epidemijos mirdavo. Labiausiai buvo apsaugoti dirbusieji levandų laukuose, sodininkai, prižiūrėję vaistažoles, kailiadirbiai ir pirštinių gamintojai, eteriniais aliejais kvepinę odą. Daugelį šimtmečių buvo manoma, jog infekcija sukelia blogą kvapą, todėl jį bandydavo neutralizuoti maloniu aromatu; tačiau mes šiandien žinome, kad tie kvapieji augalai yra ir stiprūs baktericidai, o kai kurie iš jų ir antivirusiniai agentai.
Taigi kai kurių stiprių baktericidinių ir antivirusinių eterinių aliejų garinimas namuose – reali apsauga nuo infekcijos epidemijų metu. Patalpoms dezinfekuoti labiausiai tinka gvazdikėlių, eukaliptų ir pražangialapių mirtenių aliejai. Jeanas Valnetas rašo, jog kai tik olandų naujakuriai išnaikino visus gvazdikmedžius, Molukų salas nušlavė anksčiau nežinomų epidemijų bangos, o vietiniai Autralijos gyventojai jau nuo neatmenamų laikų apsisaugoti naudojo eukaliptus. Gvazdikėliai ir apelsinų aliejš mišiniai, kurio kvapas panašus į malonų tradicinių sausųjų kvepalų kvapą ir turi nuo infekcijos saugančių savybių. Taip pat puikiai tinka levandų, rozmarinų, pražangialapių mirtenių ar čiobrelių aliejai.
Norėtume pabrėžti, kad gydymas aromaterapija neslopina ir nemaskuoja ligos simptomų. Tai naudotina kaip prevencija.